Austėja Agnietė Čepulienė: folkloras yra resursas, iš kurio galima semtis įkvėpimo

Festivalis „Skamba skamba kankliai“ vis artėja, todėl kviečiame artimiau susipažinti su jo marga bendruomene! Šį kartą norime pristatyti psichologijos mokslų daktarę, folkloro atlikėją ir etnoterapijos praktikę bei aktyvią festivalio dalyvę Austėją Agnietę Čepulienę, kuri pasakoja apie dainą kaip emocinio išgyvenimo būdą bei šiuolaikinio žmogaus santykį su gyvąja tradicija. Dalinamės trumpa straipsnio ištrauka.  

Pilną straipsnį galite rasti portale LRT.lt.

Austėja Čepulienė, „Skamba skamba kankliai“ 2024 m.

– Etnoterapijos susitikimuose atliekamos kalendorinės dainos, kurios liečia kitas temas. Kalendorinės šventės, cikliškumo, pastovumo laikymasis, suteikia saugumo jausmą. Ar tai nepanašu į krikščionių liturgiją, kur metų laikų kaita yra tampriai suaugusi su liturginiu kalendoriumi ir reguliariomis šventėmis? 

– Tikrai taip. Beje, net ir karinės dainos turi tam tikrą kalendorinį pobūdį – folkloristų jos dainuojamos Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Jei gyvename ciklais, tai leidžia jaustis saugiau, nes nereikia visko kurti iš naujo – galime remtis jau egzistuojančiomis tradicijomis. Tačiau šiandien svarbu sąmoningai pasirinkti, ką iš šio ciklo pasiliekame ir tęsiame toliau. Folkloras yra resursas, iš kurio galima semtis įkvėpimo, stiprinti save ir atrasti ryšį su savo vidiniu ritmu. 

– Kiekvieną pavasarį vykstantis tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ daugeliui žmonių yra neatsiejama pavasario dalis. Tai tampa tam tikra ciklo dalimi šiuolaikiniam žmogui. Papasakok, ką tau reiškia šis festivalis, koks tavo santykis su juo? 

– Folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ man buvo ir tebėra tikri folkloro atlaidai. Nors esu vilnietė, apie „Skamba skamba kanklius“ pirmą kartą išgirdau tik devintoje klasėje – man tada buvo 14 metų. Tuo metu pradėjau lankyti folkloro ansamblį „Reketukas“ ir būtent per jį mano gyvenime atsivėrė visiškai naujas, iki tol nematytas pasaulis. Tai buvo tarsi alternatyvi realybė, kurios anksčiau neliudijau ir net neįsivaizdavau, kad tokia egzistuoja. 

Labai svarbi dalis buvo ansamblio draugai – kartu eidavome į renginius, dalyvaudavome, patirdavome. Būtent ten, šiame folkloro rate, užsimezgė viso gyvenimo draugystės. „Skamba skamba kankliai“ man buvo pasaulis, kurio labai trūko ir kurį atradau. Ir iki šiol, prisiminus tuos pirmuosius kartus festivalyje, apima šilta nostalgija. 

– Ar festivalyje jaučiama bendrystės, neformalaus pasibuvimo dvasia, ar yra įtraukiami pasiklausyti atėjusieji? Juk Atgimimo laikotarpiu tai buvo labai ryšku. 

– Taip, bendrystė tikrai jaučiama – yra daug bendrų renginių: pasidainavimai, žaidimai, amatai, vadinamosios dūzgės. Tai kuria neformalų, gyvą ryšį. Mane ypač įkvepia užsienio svečių koncertas „Svetukai mano, rygailio!“ – visada ten einu. Labai įdomu išgirsti kitų tautų folkloro skambesius. 

Visgi „Sutartinių ratas“ man yra pats svarbiausias festivalio renginys. Atliekant ilgesnes dainas, ypač sutartines, atsiranda tėkmė. Tėkmės motyvas – iš psichologijos. Darbe tai pavojinga – jei įsitrauki per daug, gali persidirbti. Bet dainuojant – tai visiškas atsipalaidavimas. Jautiesi pailsėjęs, pilnesnis, buvęs tėkmėje – tai resursas. 

Kalbino Justina Juozėnaitė 

Pilną straipsnį galite rasti ČIA.