Muzikologė Dalia Vaicenavičienė: folkloras atrodė kaip gaiviausias gurkšnis mūsų gyvavimui

Tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ atgarsiams netylant, kviečiame susipažinti su ilgamete jo dalyve, pedagoge, vaikų folkloro ansamblio vadove bei gausios, muzikuojančios šeimos mama – Dalia Vaicenavičiene.

Apie folkloro judėjimą Lietuvoje sovietmečiu bei dabartines jo aktualijas, vaikų folklorinį ugdymą ir „Skamba skamba kankliai“ festivalio akimirkas skaitykite portale LRT.lt.

– Ar buvo kokia nors daina ar lopšinė, kurią dainuodavote savo vaikams prieš miegą? Ar keitėsi šeimos repertuaras su kiekvienu vaiku?

– Manau, šiek tiek keitėsi, bet lopšinės ar dainelės visada buvo. Aš pati labai mėgdavau dainuoti. Gal net kaip iš pasakų – paimi kažkokią intonaciją ir dainuoji, kas tuo metu „plaukia“. Tiesiog dainuoji asmeniškai vaikui, kas jam tuo metu skirta.

– Kartais net kurdavote?

– Taip, kurdavau. Bet vis tiek toje natūralioje tradicijoje. Po to uždainuodavau ir kitų dainų – dažnai dzūkiškų, jos švelnios, raminančios. Bedainuojant ir vaikai užmiega. Stengdavausi, ypač prieš pietų miegą, pamokyti juos kokių nors vaikiškų dainelių, nes vakare visi jau pavargę, kartais net pasakos nėra jėgų nei sekti, nei klausyti. O tas laikas prieš pietų miegą – idealus. Sakyčiau, pagrindinė muzikinė edukacija su mažais vaikais vykdavo būtent prieš pietų miegą. Miegoti vaikai juk ne visada nori, bet padainuoti ar paklausyti – kodėl gi ne!

– Vadinasi, jūsų vaikų ugdymas buvo labai sąmoningas?

– Manau, visi sąmoningi tėvai to siekia. Man rūpėjo kuo natūralesnis, betarpiškas muzikinis lavinimas – su turiniu, su smagumu, su tradicijų tąsa. O tai irgi reikia apgalvoti, stebėti, kas tinka ir patinka, kas veikia, kas mums labai natūralu, neerzina. Man taip būna, kad jei kažką darau, tai įsijaučiu. Bet kartu turi būti vidinis cenzorius, kad neperlenktume. Manau, tai tinka ir kalbant apie įvairias ugdomąsias veiklas – kad neperspaustume, kad išliktų gyvas smalsumas, tikrumas ir net betarpiškumas.

– O ką darydavote, jei vaikas nenorėdavo priimti jūsų auklėjimo ar gyvenimo būdo?

– Na, tai atsitrauki. Eini kažkur kitur, ieškai kitos formos. Niekada neversdavom – tiesiog duodavom progą. Žiūrėk, nenori dainuoti? Tai imk būgną. Pradėjome dalyvauti įvairiuose Vilniaus etninės kultūros centro rengiamuose koncertuose, patys pirmieji „Graži mūsų šeimynėlė“, kuriuos organizuodavo Marija Liugienė, garsi šiaudinių sodų rišėja.

Stengdavomės, kad kiekvienas vaikas gautų pasireikšti. Vienas ima būgną, kitas vienastygę manikarką ar smuikelį, ar padainuoja. Ir viskas vyksta visai natūraliai. Jeigu brolis dainuoja, o tu ne, kitą kartą jau ir pats nori prisijungti. Nesi nustumtas, bet ir nenori būti vienintelis atsiskyręs.

– Atrodo, kad jums svarbu ne tik mokytis, bet ir pasirodyti. Dalyvavimas – kaip variklis?

– Taip, tikrai. Dalyvavimas, muzikavimas parodant kitiems mums savotiškas variklis. Nenorėjau, kad vaikai „zulintų“ kūrinėlius lyg muzikos mokyklos egzaminui, kai nebeaišku, kiek jame lieka muzikavimo džiaugsmo. Tą nerimo atlikti jausmą pati gerai pamenu iš vaikystės. Tad rūpėjo kitaip žiūrėti į pasirodymus, jei kažką išmokom, juk galim smagiai parodyt, tinkamam folkloro ar betarpiškesniam renginy. Ir tada sakai: „Einam padainuot. O kas mums? Per galvą juk neduos, o ir klausytojai tikriausiai to nemoka, bus smagu.“ Tada visa diena tampa smagesnė. Jauti, kad kažką padarei gero, tarsi būtume nusipelnę ledų. Aišku, tada pasilepinam ir tuo. Man atrodo, visos vaikų pastangos turi būti kažkaip džiaugsmingai pagerbtos, o formų tikrai prisigalvodavom.

– Atrodo, net tam tikra tradicija susiformavo – po koncerto visus nusivesti švęsti?

– Taip taip, būtent. Kažką malonaus visada stengiamės sugalvoti. Derini prie to, kas vaikams įdomu. Kartais tai kelionėlė, kartais – koncertas, po kurio einame kur nors, kur jiems smagu. Gal čia netoliese kokį atrakcionų parką surandam, gal ką kita... Bet viskas labai natūraliai. Sąmoningai, bet natūraliai. Man atrodo, daugelis tėvų taip daro – tiesiog ieškai, kaip džiaugsmą paversti ir bendru patyrimu.

– Jūsų ir jūsų vyro įdirbio dėka vaikai – tikri multiinstrumentalistai: smuikas, klavišiniai instrumentai, būgnai, kanklės, gitara, dambrelis...

– Ir armonika, kontrabosas... Smuiku muzikos mokykloje groti mokėsi vyresni broliai ir Liucija. Aš vaikystėje labai pavydėjau smuikininkams. Pati mokiausi chorinio dainavimo. Einu į pamokas su paprastu maišeliu – niekas net nežino, kad važiuoju į muzikos mokyklą, kad man patinka muzika. O kai vežiesi smuiką – visi mato, kad eini toks išdidus, nes mokaisi groti smuiku ir visi tai mato. Ryškus vaikystės prisiminimas, net jausmas, važiuojant 2 troleibusu į muzikos mokyklą.

Smuikas iš tiesų sunkus instrumentas. Bet jis padeda pagrindą drąsiai muzikuoti ir kitais styginiais. Dėl to mūsų vaikai nebijojo į rankas imti nei gitaros, nei kontraboso, nei kanklių. Jeigu reiktų ar užsinorėtų, manau, drąsiai kabintų ir arfos stygas.

Ūgtelėjus vyresniems broliams, viena didžiausių dovanų buvo pažinti muzikantą, kompozitorių Algį Klovą. Jis išmokė ne tik laisviau smuikuoti, bet ir groti kuo įvairesnę, su senomis laisvesnio smuikavimo tradicijomis persipynusią bluegrass`o, westernswing`o muziką, būrė vaikus muzikuoti ansamblyje. Tai buvo gaivus gurkšnis šalia pilnų streso muzikos mokyklos pamokų, kai tobulumo siekiantys pedagogai nuolat kartodavo – „ne taip stovi, ne taip laikai, ne taip groji, vėl natų neatsimeni“.

O Algis išlaisvino muzikavimą smuiku. Vaikai jau turėjo kažkiek įgūdžių, ir tada jis sako: „Grojame, kas patinka. Kabink stygą laisvai. Prigrok. Tau išeina – grok. Neišeina – nieko tokio, rasim tau tinkamą pritarimo partiją.“ Jo vadovaujama B. Dvariono muzikos mokyklos „Country“ studija – tai buvo tikras džiaugsmas. Iš karto kvietė vaikus groti koncertėliuose. O neretai būna kitaip – kai labai akademiškai nusiteikę mokytojai net slepia savo mokinius, jei šie kažko dar neišmokę „tobulai“, net neleidžia groti egzamine lyg gėda parodyti mokinį. Tokiais atvejais, jei nebūtų palaikymo namuose, tai vaikas labai lengvai gali būti pažeistas, o santykis su muzikavimu skausmingas – dirbi, dirbi, ir vis tiek jautiesi amžinai netikęs.

O A. Klova sakė – kiek moki, tiek panaudoji. Ir tas požiūris, kad viskas įmanoma, labai auginantis. Algis buvo tikrai nepaprastas žmogus. Ir mums, ir muzikinei kultūrai jo labai trūksta. Jam viskas, kas buvo susiję su muzika, buvo įdomu, ir stengėsi tai parodyt kitiems, net ir nedideliems mokinukams.

Kalbino Justina Juozėnaitė 

Pilną straipsnį galite rasti ČIA.