Koncertas „Ant melsvo ežero bangų” kviečia pažinti tradicinio muzikavimo subtilybes

„Ant melsvo ežero bangų” – tai koncertas, kurio programa gimė iš jungtinio muzikavimo tradicijų tęsėjų projekto – jaunų etnomuzikų Dariaus Bagdonavičiaus ir Mariaus Mockevičiaus idėjos draugėn suburti skirtingų Dzūkijos ir Suvalkijos kraštų įvairių muzikavimo tradicijų tęsėjus, kuriuos vienija jų repertuaras – pokario laikotarpiui būdingų tradicinių šokių muzika. Kviečiame artimiau susipažinti su projektu ir jo užkuliaisiais trumpoje straipsnio su projekto rengėjais ištraukoje.

Melodijomis aidinčiame Bernardinų sode kviečiame susitikti gegužės 31 d. 15 val., o pilną straipsnį galite skaityti portale LRT.lt

O kaip kilo mintis suburti Vilniaus kaimo kapelą – ne tik, kaip įprasta, rinkti melodijas iš tradicinių muzikantų, bet ir kartu su jais groti?

Darius: Mus įkvėpė Lenkijos tradicinės muzikos judėjimas – ten jaunesnės kartos muzikantai groja kartu su senaisiais atlikėjais. Pirmiausia važiuoja pas juos į kaimus, kartu groja, įrašinėja, mokosi. Paskui, kur gali, įtraukia juos į savo sudėtis ir kartu koncertuoja. Dalyvavome festivalyje „Wszystkie Mazurki Świata“, ten jautėmės savo terpėje. Lietuvoje apie tokius dalykus visokių nuomonių yra. Čia vis dar gajus požiūris, kad viskas turi derėti akademine prasme – jeigu groja „pro šalį“, tai jau blogai. Bet tradicinis muzikavimas iš tikrųjų nereikalauja to tobulo suderinamumo. Aišku, jeigu labai rėš ausį, tai jau kita kalba.

Naujausias jūsų projektas – bandymas suburti skirtingų regionų ir kartų muzikantus. Papasakokit, ar pavyko surasti daugiau senųjų muzikantų. Kas iš jų dalyvaus šiųmetiniuose „Skamba skamba kankliuose“?

Darius: Iš Adutiškio festivalyje dalyvaus du muzikantai. Vienas jų – Stanislovas Rumbutis, grojantis cimbolais, apskritai tame krašte buvo labai stipri cimbolų tradicija. Kitas muzikantas – armonikierius Dainius Valacka, Stanislovo kolega iš Adutiškio. Jie draugai, kartu groja, kartu dirba. Abu juos pažįstu jau seniai ir jie jau ne pirmą kartą dalyvaus „Skamba skamba kanklių“ festivalyje. Dar yra smuikininkas Juozas Mockevičius iš Alytaus. Jis turėjo garsią kapelą, kuri vadinosi „Juozuko kapela“. Tais laikais jie buvo labai žinomi – jų garso įrašai grojo per Pūko radiją, klipai sukosi Pūko televizijoje. Tipinė scena: kapela groja šalia obelų ar beržo... Festivalyje taip pat dalyvaus Petras Kričena. Jis buvo tikra legenda,  grojo kapeloje „Smetoniški bernai“.  Jie važinėdavo ir grodavo po visą Lietuvą vestuvėse. Jo sūnus man sako: „Nori išgirsti, kaip vilkai staugia?“ Sakau – taip. Tada jis klausia tėvo: „Tėvuk, kiek vestuvių esi pragrojęs?“ „Uuuu! Paskaičiuok: nuo kokių 60-ųjų metų, plius minus, apie 30–40 metų, kiekvieną savaitgalį po dvi vestuves.“ Tai tu paskaičiuok. Aš net nepradėsiu – neįmanomi tokie skaičiai. Petras – vienas iš paskutinių gyvų tos legendinės kapelos muzikantų. Visi kiti jau mirę. Ten dar buvo broliai Ramanauskai, smuikininkai... Petras grodavo akordeonu, o dabar groja ir cimbolais, ir akordeonu, ir dainuoja nuostabiai. Gimęs 1937-aisiais, bet toks gyvybingas! Kaip jis groja, kaip dainuoja – neįtikėtina.

Na, ir mūsų Vytautas – Vytautas Skamaročius. Jis turi savitą grojimo stilių, labai mėgsta groti stipriai, energingai. Pats Vytauto grojimo stilius – tai tokia pokarinė smuikininkų maniera. Jis labai charakteringai tą daro – ant aukštų natų groja vienu pirštu. O muzikantai iš Simno groja santūriau. Mes su Mariumi irgi prie jų prisidėsime. Iš visų šitų muzikantų bandysim kažką sulipdyti. Simno krašto tradicija – beprotiškai stipri. Mes net suvedėm Juozą Mockevičių su Petru Kričena. Jie tarsi pažįstami, bet daugelį metų nemuzikavo kartu, nebuvo susitikę. Ir iškart susigrojo – tas pats repertuaras, iškart pagauna, kas ką turi daryti, be jokių diskusijų, nes tradicija stipri. Mes su Mariumi net tokią išvadą padarėm – galbūt todėl, kad jų vietovėse dar ir iki karo ji stipri buvo. Ir nors karas viską sugriovė, sovietmečiu ten atsirado stiprūs kolūkiai, nemažos bendruomenės – reikėjo muzikantų.

Bus labai įdomu pabandyti sulipdyti dvi tradicijas – Adutiškio ir Simno. Jos visiškai skirtingos. Aišku, kai kurios polkos ar valsai – universalios melodijos. Bet, pavyzdžiui, Adutiškyje daug kūrinių grojama iš minoro, o Simne – tik mažoras. Iš minoro ten niekas negroja. Tai čia rimtas iššūkis – kaip sujungti skirtingas tradicijas ir skirtingus grojimo būdus. Bet kiek jau bandėm – atrodo, kad viskas labai gražiai susidėlioja.

Šie muzikantai tradiciją perėmę iš šeimos?

Darius: Taip. Čia toks labai gražus niuansas. Jeigu tavo tėvas muzikantas – tai ir tu, būtinai, be variantų, irgi būsi muzikantas. Tiesiog nėra klausimų – jeigu tavo tėvas groja, tai ir tu grosi.

Kaip šie vyresni žmonės, dažnai vis dar aktyviai grojantys, jus priima?

Marius: Pirmiausia – pagrojam. Na, gal pradžioje šiek tiek pasišnekam, o tada grojam. Darius, pavyzdžiui, labai gerai valdo armoniką. Na, be proto gerai. Ir jis pagroja. Tada jam sako: „Nu jau kietas muzikantas.“

Darius: Supranta, kad ne šiaip sau atvažiavom. Bendraujam. Visą laiką turi atsivežti buteliuką – ne tuščiom gi važiuoji. Koks nors pyragas, dar kažkas... Bet vis tiek esmė – grojimas.

Marius: Mes turim savo duetą – pagrojam. Tada jie pagroja savo, o mes bandom prisijungti. Galiausiai visi kartu. Toks natūralus vyksmas. Ir tada jau atsiranda ta jauki atmosfera. Tokia bendruomeniška. Nežinau net, kaip tiksliai įvardyti... Bet labai gerai priima. Kai su Lietuvos muzikos ir teatro akademija važinėdavau į ekspedicijas, niekad nebūdavo, kad taip šiltai sutiktų. O čia – vos atvažiuojam, kažkokie kiti tikslai mus veda, ir iš karto jauti: jau veikia. Ir mums labai faina, ir jiems labai faina. Jei atvažiuoji kaip etnomuzikologas – eini per kaimą, ieškai muzikantų, juos įrašinėji, klausi visko – ir keistų, ir nekeistų dalykų, bet tokių specialių, pagal tam tikrą metodiką parengtų klausimų. Ir tas medžiagos rinkimas man, tiesą sakant, kartais tiesiog pabosdavo. Renki, važinėji... Bet man norisi su tuo žmogumi pabūti artimiau. Ne taip, kad „reikia padaryti“, „reikia surinkti tiek ir tiek dainų“. Norisi tiesiog pabūti. Nueini pas muzikantą – jis pagroja, tu įrašai ir išeini. Bet man norisi kitaip. Pabūni ilgiau, kartu pagroji, nes anksčiau – tu ten niekada neprisijungdavai. Dabar prisijungi, groji kartu, paskui susitinki šventėse – vėl kartu groji. Ir tada jau atsiranda tas ryšys, bendruomeniškumas.

Darius: Kaip Marius sako – mes tiesiog darom. Atvažiuojam, bendraujam. Sėdim, kalbamės, grojam. Daugiau orientuojamės į santykį su žmogumi. Nes kai sakai „pateikėjas“ – tas terminas, bent jau man, visai negyvas. Kažkoks apie nieką. Apie kažkokį medį, žinai?

Marius: Norisi atvažiuot ir, galų gale, susirasti draugą.

Darius: Atvažiuoju pas draugą. Kaip muzikantas pas muzikantą. Pas kolegą. O ne pas tą „pateikėją“...